Paola Gaudio. Could Have, Should Have, Would Have Europos Parlamento kalbėtojų požiūris, atsispindintis per modalumą ir vartojant pragmatinius žymeklius debatuose apie hipotetines praeities alternatyvas anglų ir italų kalbomis Europos Parlamento debatuose reguliariai aptariami teisės aktai ir svarbūs sprendimai, turintys įtakos daugiau nei 500 milijonų Europos piliečių gyvenimams. Šiame straipsnyje analizuojamos EP narių kalbos atsižvelgiant į praeities šalutinių sąlygos sakinių vartojimą kartu su pragmatiniais žymekliais, rodančiais kalbėtojo požiūrį į propozicinę prasmę, išreikštą praeities šalutiniais sąlygos sakiniais. Aktualūs pragmatiniai žymekliai buvo suskirstyti į žyminčius tikrumą ir žyminčius netikrumą ar abejojimą, o paskui atitinkamai palyginti. Kadangi tai yra tekstynu remtas tyrimas, taip pat buvo galima palyginti angliškas ir itališkas pasisakymų versijas siekiant patikrinti, ar pragmatinių žymeklių vartojimas nustatytame kontekste yra šiose kalbose pastovus. Rezultatai rodo, kad sąšvelnio pragmatinių žymeklių naudojimas lyginant su stiprinančiais žymekliais yra nereikšmingas, išskyrus žodį perhaps (liet. galbūt) ir itališką jo atitikmenį forse. Kita vertus, vertimai ne visada yra nuoseklūs; visgi nuoseklumo trūkumas neturi įtakos bendroms pragmatinių žymeklių vartojimo tendencijoms, išryškėjusioms abiejuose tekstynuose.

In spite of the universally acknowledged worldwide influence of English on our native languages, once an English word crosses the borders to become an Anglicism, it undergoes a process of incorporation into the receiving language. This paper concerns the economics-related Anglicisms used in the Official Journal of the European Union (OJEU) and suggests that it is possible to identify four different patterns: drawn from a pool of more than ten million tokens, the eighty words selected exemplify three stages of foreign-word incorporation, from hapax legomena to fully incorporated and commonly recognized Anglicisms of specialized discourse.

This paper examines the phenomenon of anglicisms—the incorporation of English words into other languages—and discusses the implications this may have for the work of translators. The paper first outlines the main elements which have contributed to making English the lingua franca of our modern era and provides a snapshot of its current level of spread both worldwide and within the European Union, focussing in particular on the relationship between English and Italian. Various features of anglicisms are then analysed, as well as the degree to which they may become incorporated into another language. The extent to which this happens poses a dilemma for the translator – should anglicisms be translated or not? Traditionally, an ‘ethical’ approach has been taken in deciding whether to produce a ‘foreignising’ or ‘domesticating’ translation. This paper, however, suggests that corpus based analyses of language can enable a more informed decision. Using data drawn from the Official Journal of the European Union, the paper shows how this can be done in the case of anglicisms in Italian.